Kas nutinka per ilgai gyvenant „kai" režimu?

„Pradėsiu, kai turėsiu daugiau laiko.“

„Pakeisiu darbą, kai būsiu tam pasirengęs.“

„Keliausiu, kai galėsiu sau tai leisti.“

Kiek kartų gyvenime esame ištarę žodį „kai“ ir nė nepastebėjome, kaip jis tapo patogiu būdu atidėti tai, kas mums iš tiesų svarbu?

XX amžiaus pradžioje Niujorko valstijoje gyveno moteris, kurios istorija šiandien primena: gyvenimas ne visada turi prasidėti tada, kai esame jauni, pasirengę ar turime aiškų planą. Anna Mary Robertson Moses, vėliau visame pasaulyje išgarsėjusi kaip Močiutė Moses (Grandma Moses), didžiąją gyvenimo dalį praleido toli nuo meno pasaulio. Ji dirbo ūkio darbus, augino penkis vaikus ir rūpinosi šeima. Tapyti ji pradėjo tik sulaukusi beveik aštuoniasdešimties – kai dėl sąnarių skausmo nebegalėjo siuvinėti ir po vyro mirties ieškojo veiklos, kuri padėtų išlikti užimtai.

Pradžioje jos tapyti paveikslai vietos mugėse glaudėsi šalia pačios virtų džemų bei konservų. Viską pakeitė 1938-ieji, kai vienas meno kolekcininkas, išvydęs jos darbus vaistinės vitrinoje, visus juos išpirko. Jau po dvejų metų 80-metė autorė Niujorke surengė pirmąją personalinę parodą. Jos kūryba žaibiškai pavergė visą Ameriką, o per savo ilgą gyvenimą – iki pat 101-erių – ji spėjo nutapyti per 1 500 kūrinių.

Įdomiausia šioje istorijoje ne vėlyva Močiutės Moses pradžia, o tai, kad nebuvo jokio stebuklingo lūžio. Tapyba jos gyvenime atsirado natūraliai – atsiradus laiko tam, kas ilgai laukė savo eilės. Dažnai laukiame ne tinkamo momento, o garantijos: daugiau laiko, pinigų ar drąsos. Tikimės, kad ateis diena, kai aplinkybės taps idealios, tačiau tai yra mūsų pačių apgaulė.

„Kai“ suteikia netikrą saugumo jausmą

Psichologijoje atidėliojimas dažnai siejamas ne su tinginyste ar valios trūkumu, o su bandymu reguliuoti nemalonias emocijas. Kai užduotis kelia nerimą, abejonę ar baimę, jos nukėlimas į ateitį trumpam sumažina įtampą. Problema ta, kad kartu atidedame ne tik nemalonią emociją, bet ir patį veiksmą.

Sakinys „padarysiu vėliau“ tą akimirką suteikia palengvėjimą. Tačiau po savaitės jis tampa „dar ne dabar“, po mėnesio – „reikia palaukti tinkamesnio momento“, o po metų galime net neprisiminti, kada pirmą kartą sau pažadėjome, bet taip ir nepradėjome.

Kiek mūsų gyvenimo lieka laukimo režime?

Galime metų metus sakyti, kad pradėsime, kai turėsime daugiau laiko. Tačiau laikas savaime neatsiranda – jį turime pasirinkti patys. Galime laukti, kol pasijusime pakankamai drąsūs pakeisti darbą. Tačiau drąsa dažnai atsiranda ne prieš žengiant žingsnį, o jau pradėjus eiti. Galime manyti, kad pirmiausia turime viską suprasti ir suplanuoti. Tačiau kai kurie atsakymai išryškėja tik pradedant veikti. Šią mintį pratęsia ir rašytoja Brianna Wiest, knygoje „Tas kalnas esi tu“ kviečianti kitaip pažvelgti į diskomfortą, pokyčius ir tai, kas mus stabdo:

„Didžiausia dovana, kurią tau gyvenimas įteiks, yra diskom­fortas.“

Todėl verta įdėmiai pažvelgti į savo gyvenimo „kai“:

• Ką nuolat atidedate?
• Ką sau žadate pradėti vėliau?
• Kokį sprendimą jau kurį laiką brandinate?
• Ar tam iš tiesų reikia tinkamesnio momento, ar tik pirmojo mažo žingsnio?

Močiutė Moses savo pirmąją personalinę parodą surengė būdama 80-ies. Tai ne raginimas delsti, o įrodymas, jog nežinome savo laiko ribų ir potencialo, kurį atskleistume nustoję laukti tinkamos akimirkos.

Gyvenimas neprasideda tada, kai pagaliau ateina tas ilgai lauktas „kai“. Jis vyksta jau dabar. Tad ko mes laukiame?