Kada darbas pradeda kainuoti per daug?

– Gal aš tiesiog per jautriai reaguoju?

– Turbūt čia normalu.

– Visi juk pavargę.

– Reikia tiesiog labiau pasistengti.

Tokios mintys pažįstamos daugeliui žmonių, dirbančių toksiškoje darbo aplinkoje. Paradoksalu, tačiau ilgainiui žmogus pradeda abejoti ne organizacija, o savimi.

O kas, jeigu problema slypi ne jumyse?

 

Kas apskritai yra toksiška darbo aplinka?

Pavogtas jūsų jogurtas iš šaldytuvo? Galbūt. Tačiau kalbant rimtai, toksiška darbo aplinka retai prasideda nuo vieno didelio įvykio. Dažniausiai ji formuojasi pamažu – iš smulkių, beveik nepastebimų situacijų, kurios ilgainiui ima veikti mūsų emocinę savijautą.

Dirbdami vienoje aplinkoje ilgą laiką pamažu priprantame prie dalykų, kurie iš tiesų nėra normalūs. Nuolatinis spaudimas. Žinutės po darbo valandų. Kaltės jausmas pasiėmus laisvadienį. Baimė suklysti. Noras visiems įtikti. Ilgainiui pradedame tai vertinti kaip visiškai normalų dalyką.

Panašias problemas ir klausimus kelia Ida (Daiva) Povilaitė savo romane „Homo Office“ – pirmajame lietuviškame romane apie toksišką darbo aplinką. Knyga ironiškai, bet labai taikliai atskleidžia tai, apie ką biuruose dažnai kalbama tik tyliai: psichologinį spaudimą, nuolatinį skubėjimą, galios žaidimus ir bandymą išlikti žmogumi ten, kur kartais svarbiausiais tampa tik rezultatai.

 

„Kaskart, palikdama oro uostą, jaučiuosi apsigavusi – suvokiu, kad ir toliau tęsiasi mano gyvenimas skolon – vėl dalinsiu valandas, negrįžtamai atiduosiu ištisas dienas ir savaites, tarsi turėčiau ne vieną, o keletą gyvenimų.“

– Ida (Daiva) Povilaitė iš knygos „Homo Office“

 

Paradoksalu, tačiau toksiška aplinka retai prasideda nuo didelių įvykių. Ji prasideda nuo smulkmenų. Kai nebenorite užduoti klausimo, nes bijote pasirodyti nekompetentingi. Kai sekmadienio vakaras ima kelti nerimą. Kai po darbo nebelieka jėgų nei šeimai, nei pomėgiams. Kai nuolat atrodo, kad darote per mažai, nors atiduodate viską. Ir blogiausia tai, kad prie to galima priprasti. Dar blogiau – prie tokios kultūros pripranta ne tik darbuotojai, bet ir pati organizacija. Tai, kas turėtų kelti nerimą, tampa „įprasta darbo kasdienybe“. Tačiau kaip pastebėti pirmuosius signalus, jog kažkas yra ne taip?

„Homo Office“ primena svarbią mintį – darbas yra mūsų gyvenimo dalis, tačiau jis neturėtų tapti visa mūsų tapatybe. Karjera gali būti prasminga, tačiau ji neturėtų kainuoti mūsų sveikatos, santykių ar vidinės ramybės.

Kartais taip stipriai stengiamės būti gerais darbuotojais, kad pamirštame pasirūpinti savimi. Norime pateisinti lūkesčius, neapvilti komandos, įrodyti savo vertę ir parodyti, kad galime dar daugiau. Pamažu prie to priprantame – ilgesnės darbo valandos tampa norma, o žodis „ne“ atrodo beveik neįmanomas.

Tačiau nė viena darbo vieta neturėtų reikalauti atsisakyti pagarbos sau.

 

Kai nustojame abejoti savimi

Sveika savivertė nereiškia, kad visada būsite teisūs ar niekada neklysite. Ji reiškia gebėjimą pripažinti, kad ir jūs nusipelnote būti išgirsti, gerbiami ir vertinami. Žmogus, kuris suvokia savo vertę, lengviau atpažįsta ribą tarp konstruktyvaus grįžtamojo ryšio ir nuolatinio menkinimo, tarp profesinių iššūkių ir aplinkos, kuri pamažu pradeda griauti jo pasitikėjimą savimi.

Toksiškoje aplinkoje dažnai nutinka vienas pavojingas dalykas – žmogus ima abejoti ne organizacija, o savimi. Jis pradeda galvoti, kad galbūt yra nepakankamai kompetentingas, nepakankamai stiprus ar tiesiog „per jautrus“. Tačiau dažniausiai problema slypi ne žmoguje, o aplinkoje, kurioje pagarba tampa išimtimi, o ne savaime suprantamu dalyku.

Kuo labiau vertiname save, tuo aiškiau suprantame, kad pagarba nėra privilegija, kurią reikia užsidirbti. Ji turėtų būti kiekvienos darbo vietos pagrindas. Ir galbūt didžiausia drąsa yra ne išmokti ištverti vis daugiau, o pripažinti, kad nusipelnėme dirbti ten, kur nereikia kasdien kovoti už savo orumą.

Galbūt dabar yra metas užduoti sau paprastus klausimus:

Ar darbe galiu būti savimi?

Ar susirgus sulauksiu supratimo, o ne priekaištų?
Ar grįžęs namo dar turėsiu jėgų savo pomėgiams?

 

Darbas gali suteikti prasmę, augimą ir galimybes. Tačiau jis niekada neturėtų atimti svarbiausio – jūsų ramybės, sveikatos ir orumo.

Kartais didžiausias profesinis pasiekimas nėra paaukštinimas. Kartais tai – drąsa pasirinkti save.